Jau balandžio 16, 18 ir 19 d. Klaipėdoje bei Vilniuje Šeiko šokio teatras kartu su suomiais „Tanssiteatteri Minimi“ pristato šokio spektaklio „SUPERTHING“ premjerą!
Prieš premjerą šokio spektaklio „SUPERTHING“ kūrėjai – choreografų duetas Annamari Keskinen ir Ryan Mason – kviečia pažvelgti giliau į šio kūrinio vidinę logiką. Jų kuriamas darbas gimė ne iš aiškios istorijos ar siužeto, o iš klausimų, kurių neįmanoma greitai atsakyti – apie buvimą, nebuvimą ir tas trapias būsenas, kurios egzistuoja tarp jų.
„SUPERTHING“ ne tiek pasakoja, kiek tyrinėja – tai procesas, kuriame judesys, tyla ir kūnas tampa būdu mąstyti apie pasaulį. Kūrybinis procesas, vykęs tarp Lietuvos ir Suomijos, rėmėsi improvizacija, kolektyvine patirtimi ir jautriu santykiu su aplinka, o pats spektaklis kviečia žiūrovą ne ieškoti atsakymų, bet pabūti neapibrėžtume.
Apie tai, kas lieka, kai kažkas išnyksta, kaip gimsta judesys iš nebuvimo, ir kodėl kartais svarbiau klausimas nei atsakymas – pokalbyje su kūrėjais.
T. Stuko foto
Spektaklio aprašyme daug kalbama apie buvimo ir nebuvimo ribas. Koks buvo pirmasis impulsas ar klausimas, nuo kurio pradėjote tyrinėti šią temą?
Pradėjome klausti: kas lieka, kai kažkas išnyksta? Ar pati nebuvimo būsena gali užpildyti erdvę, ją įkrauti ar suteikti jai prasmę? Ar tuštuma turi savo tekstūrą, o išnykimas – tylų atgarsį?
Tai paskatino mus apmąstyti ne tik fizinį nebuvimą, bet ir subtilesnes nebuvimo formas, kurios atsiranda, kai kas nors yra čia, bet yra kitokioje būsenoje, pavyzdžiui, sapnuoja, patiria traumą, yra transo būsenoje. Šiose būsenose žmogus gali būti šalia mūsų, bet kartu ir kitur, gyvenantis vidiniuose peizažuose, kurie yra nematomi, bet vis tiek labai realūs. Jų buvimas yra ir čia, ir ne čia.
Panašiai tai galime patirti per šokį. Galime nugrimzti į kitus pasaulius ir pajusti, kaip šios nematomos kelionės atsiliepia ir apgyvendina bendrą erdvę. Tai, ko nėra, tampa beveik apčiuopiama, atsiliepia atmosferoje, formuoja mūsų kolektyvinę patirtį. Šis nuolatinis sąveikavimas tarp to, kas yra, ir to, kas nematoma, bet vis dėlto labai realu, mums yra begalinio susižavėjimo šaltinis.
T. Stuko foto
„Superthing“ atrodo kaip kūrinys apie tarp būseną – „tarp“ istorijų, tarp žmonių, tarp laiko. Ar ši „tarpinė“ būsena jums labiau atrodo kaip krizė, ar kaip galimybė?
Jaučiamas dezorientacijos jausmas, įspūdis, kad viskas liko neužbaigta ar neišspręsta. Tai, žinoma, gali sukelti savotišką egzistencinę krizę, susidūrimą su neapibrėžtumu, netektimi ar ilgesiu, kuris atrodo tiek asmeninis, tiek kolektyvinis. Tai gali būti labai nemalonu ir netgi nepakeliamai sunku ištverti. Tačiau tuo pačiu metu šios ribinės erdvės skatina savotišką kūrybinę įtampą ir suteikia galimybę pertvarkyti mūsų santykius su savimi ir vieniems su kitais, o kartu gali būti unikaliai transformuojančios. Tais momentais, kai išnyksta įprastos struktūros ar senos tikrumo garantijos, pasaulis atsiveria naujoms ryšių formoms ir prasmėms, kupinoms galimybių. Vis dėlto šis pokytis retai būna sklandus ar nuspėjamas; jis dažnai ateina keistais ar netikėtais būdais, vystosi pagal ritmus ir logiką, kurie mums gali ne iš karto atrodyti suprantami, bet veikiau seka savo vidinę tvarką.
Pavadinimas „Superthing“ skamba paradoksaliai – tarsi kažkas labai svarbaus, bet kartu neapibrėžto. Kas jums patiems yra tas „super dalykas“?
Mes vis dar bandome tai išsiaiškinti. (Šypsosi)
Spektaklis kuriamas kartu su atlikėjais. Kiek judesio medžiagos gimė iš jūsų pasiūlymų, o kiek – iš pačių šokėjų patirčių ir improvizacijų?
Mūsų procesas grindžiamas intuityvaus, kūnu patiriamo tyrinėjimo sąveika – tai, ką dažnai apibūdiname kaip „mąstymą per kūrybą“. Didžioji dalis judesio medžiagos gimsta per improvizacijas ir mūsų siūlomas užduotis; šios struktūros yra sąmoningai atviros, skatinančios šokėjus remtis savo patirtimi ir reakcijomis, įkūnytomis kūne.
Medžiagos kūrimą matome kaip ciklišką ir dialoginį procesą. Dažnai kaip išeities taškus siūlome užuominas, partitūras ar vaizdus, o tada šokėjų improvizacijos ir asmeninės interpretacijos nukreipia jas naujomis kryptimis. Vyksta nuolatinis mainų procesas: šokėjų indėlis, patirtis ir intuityvūs pasirinkimai dažnai sukuria netikėtą medžiagą, kurią mes vėliau plėtojame, tobuliname arba prie jos grįžtame iš kitos perspektyvos.
Visą laiką mes kaitaliojame praktinius eksperimentus ir atsitraukimo akimirkas, leidžiančias tiek tiesioginį įsitraukimą, tiek refleksyvų atstumą. Galiausiai šokėjų iniciatyvą ir gyvenimišką patirtį laikome pagrindu. Kūrinio judesio kalba kyla iš nuoširdaus mūsų pasiūlymų ir atlikėjų improvizacijos, smalsumo bei įkūnytų žinių sąveikos, todėl šis darbas tampa tuo, ką formuojame kartu.
T. Stuko foto
Kaip kito kūrinys per rezidencijas Lietuvoje ir Suomijoje? Ar skirtingos vietos turėjo įtakos spektaklio atmosferai?
Visos vietos, kuriose repetavome, turi savo istoriją, paslėptą gilumą ir savitą charakterį. Kūrybos procese labai jautriai reaguojame į aplinką, o šio projekto metu mums labai pasisekė, kad galėjome vykdyti rezidencijas tiek Lietuvoje, tiek Suomijoje. Mūsų kūrybiškumas kyla iš savotiško dialogo tarp to, kas yra mūsų viduje – mūsų idėjų ir impulsų – ir to, kas yra erdvėje, kurią užimame. Naudojame tai, kas yra po ranka studijose, kaip būdą apmąstyti medžiagą ir praturtinti procesą. Tuo pačiu metu vietos, kurias lankome, gatvės, kuriomis einame į studiją, maistas, oras, kultūra ir t.t. – visa tai neabejotinai daro mums įtaką. Visos vietos, kuriose buvome, taip pat ir tos, kuriose nebuvome, vaidina svarbų vaidmenį kūrimo procese.
Ar šio darbo kūrybinis procesas irgi buvo lėtas, kontempliatyvus, ar priešingai – intensyvus ir chaotiškas?
Sakyčiau, kad ir viena, ir kita. Be abejo, buvo akimirkų, kurios atrodė lėtos ir kontempliatyvios, kai sau ir šokėjams leidome laiko pasinerti į klausimus, apmąstyti tai, kas atsiskleidžia, ir praleisti laiką atidžiai tyrinėjant ar tiesiog būnant tyloje. Mes vertiname tokį erdvumą, nes jis leidžia iškilti subtilioms idėjoms ir pojūčiams bei suteikia mums galimybę iš tikrųjų įsiklausyti į kūrinį ir vieniems į kitus.
Tuo pačiu metu procesas dažnai yra intensyvus ir net chaotiškas. Būna greitų eksperimentų laikotarpių ir savotiško kūrybinio gausumo, kai daugybė idėjų gimsta vienu metu. Kartais tai atrodė kaip „grupės repeticija“ – gilus pasinėrimas ir praktinis darbas, greitas perėjimas nuo vienos idėjos prie kitos, leidžiant dalykams persipinti ar net prieštarauti vieni kitiems.
Būtent repeticijos metu į galvą šovė frazė „išsiaiškinti chaosą“. Tai tarsi apibūdina mūsų požiūrį, kuriuo priimame nenuspėjamumą, sekame atsirandančius ryšius ir leidžiame staigmenoms formuoti kūrinį jo kūrimo eigoje.
Scenoje susitinka skirtingų kartų ir šalių šokėjai. Ar jaučiate, kad jų patirtys ar judėjimo kalbos kuria papildomą dramaturgiją spektaklyje?
Be abejo. Menininkų grupė yra labai patyrusi, o jų unikalūs požiūriai ir asmeninė patirtis suteikia kūriniui niuansų, sudėtingumo ir netikėtų sąsajų, leidžiančių jį nuolat peržiūrėti atsižvelgiant į tai, kas dalyvauja ir kuo prisideda.
Ar norėtumėte, kad žiūrovai po spektaklio išsineštų aiškią mintį, ar greičiau būseną ar klausimą?
Mes norėtume, kad žiūrovai išeitų su jausmu ar klausimu, o ne su viena aiškia mintimi. Mums šis darbas nėra skirtas pateikti fiksuotą pasakojimą ar žinią, o sukurti patirtį, kurią galima pajusti, suvokti ar netgi kurią galima apmąstyti. Mums kur kas įdomiau pakviesti žiūrovus į smalsumo ir atvirumo erdvę, kur jie galėtų rasti savo prasmes, sekti savo asociacijas ir galbūt išeiti su kažkuo neišspręstu ar intriguojančiu.
Jei turėtume apibūdinti „Superthing“ vienu judesiu, tai galbūt būtų judesys, kuris svyruoja tarp dviejų ar kelių būsenų, arba toks, kuris atrodo užduodantis klausimą, jo neišsprendžiantis ir galbūt net sustojantis tylos akimirkoje. Ši sustabdymo ir perėjimo erdvė, kurioje judesys ir tyla egzistuoja kartu, atspindi sklandumą ir nuolatinį atradimą, kurie persmelkia visą kūrinį.
„Superthing“ – Lietuvos ir Suomijos koprodukcija, jungianti šokį, garso meną ir scenografiją į daugiasluoksnę patirtį. Scenoje pasirodys: Agnija Šeiko, Giedrė Kirkilė, Mantas Stabačinskas, Andrius Katinas, Erika Vizbaraitė, Taneli Törmä ir Ryan Mason. Garso dizainą kuria Timo Tikka, scenografiją – Sigita Šimkūnaitė, o kostiumus – Sandra Straukaitė.
Šokio spektaklio premjeros įvyks balandžio 16 d. Klaipėdos kultūros fabrike ir balandžio 18 ir 19 d. Menų spaustuvėje Vilniuje, festivalio „New Baltic Dance“ metu.
Spektaklį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Neringos savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros institutas, Kuopio miesto savivaldybė, Suomijos švietimo ministerija, Suomijos kultūros fondas, Suomijos meno sklaidos centras.
Kalbino Rasa Morkūnaitė.
