Ši instaliacija – duoklė Neringos istorijai, dabarčiai ir rūpestį keliančiai ateičiai. Nidos švyturyje įsikūrusios „Salos“ kviečia pasinerti į stichišką būseną, kuriamą iš minimalistinės muzikos, judesio, šviesų ir abstrakčių kostiumų. Įžengus į erdvę, apima laipsniško užpustymo jausmas – tarsi būtum smėlio laikrodžio viduje. Žiūrovą pasitinka audra, ausis pasiekia iš smilčių ir violončelės beriama meditatyvi muzika, o ją papildo gyvai griežiama violončelė. Žymios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės minimalistinė kompozicija sudėliota iš analoginių smėlio ir violončelės garsų ir daugiakanaliu garsu užpildo visą švyturį.
Laiptų pakopose pasitinka žmones primenančios figūros, tačiau jų tapatybės tarsi ištrintos, o kūnus palaipsniui pasiglemžia smėlis. Nors laiptai veda aukštyn, nuojauta sako, kad pranykimas smėlyje neišvengiamas. Taip instaliacija įtraukia į sapnišką ir poetišką būvį, kuriame tarsi atsikartoja Neringos legendos ir istorija. Tik dabar salą pila ne milžinė Neringa, o neatsakingi turistai, užpusto ne smėlis, o šiukšlės.
Pasitelkdamos Kuršių nerijos pavyzdį, „Salos“ klibina tvarumo, aplinkos apsaugos ir žmonijos ateities temas.

SPAUDA APIE INSTALIACIJĄ

„Žibuoklės Martinaitytės muzikoje užkoduotas subtilus dramatizmas, kylantis iš vidinių kompozitorės kuriamos muzikos procesų. Toks muzikos principas puikiai tinka „Saloms“, kuriose prabylama sunkiomis temomis – tai mūsų santykis su gamta, aplinka ir galimi žmonijos neatsakingumo nulemti ateities scenarijai. Sakyčiau, kad muzikos dramatizmas šiame kūrinyje ryškiausias, jis jungiasi su gana minimalia, bet aiškiai išdėliota choreografija, į kurią, kaip ir į vizualinę performanso dalį, įdomiausia žvelgti iš viršaus. „Salos“ – subtiliai dailus garso ir judesio paveiksliukas, tarsi eskizas.“

Rasa Murauskaitė. „Įspūdžiai apsilankius festivalyje „N žemė“: muzika kaip dvasios ekologija“. LRT (www.lrt.lt), 2021-08-07