2014-ieji. Užauginusi sūnų, vieniša mama Aneta priima neįprastą iššūkį – devynis mėnesius praleisti skrydžio į Marsą simuliatoriuje. Gyvendama visiškoje izoliacijoje, ji bendrauja tik su dirbtinio intelekto modeliu LOCO. Su savimi ji neturi jokių asmeninių daiktų, išskyrus kelias skaitmenines bylas. Viena jų – sūnaus sukurtas filmas. Tačiau eksperimentas netikėtai nutraukiamas dėl „techninių priežasčių“.

Šiandien iš jo išlikę tik keli duomenų fragmentai, garso įrašai ir sūnaus filmas. Bandydama atkurti, ką simuliatoriuje galėjo išgyventi Aneta, šokėja ima sekti dirbtinio intelekto nurodymais: atlieka programos rutiną ir per savo kūną ieško moters patirties pėdsakų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau eksperimentas ima veikti ją pačią.

Ši mokslinės fantastikos istorija – kūrėjų kvietimas tyrinėti šiandieninio žmogaus būklę: mūsų santykį su dirbtiniu intelektu, jo lydimą kelionę per savo atmintį ir vidinį pasaulį, o taip pat motinos ir sūnaus ryšius.

Spektaklis vyksta galerijos erdvėje, kurioje galima laisvai pasirinkti stebėjimo tašką ir atstumą – tarsi vaikštant po instaliaciją. Iš skirtingų perspektyvų stebėdami šokėjos atliekamą eksperimentą, žiūrovai kviečiami tapti jo (pa)tyrėjais.

Kūrybiniame procese buvo pasitelkti dirbtinio intelekto įrankiai Claude Opus 4.6.

Spektaklis yra „Epigrafe vasara“ ir Šeiko šokio teatro koprodukcija.