Kiekvienos istorijos pakraščiuose gyvena tyla. Yra erdvių – vos prisimenamų, beveik prarastų – kur buvimas plevena nebūties šešėlyje. Būtent šiuose tarpuose gimė „Superthing“.
Kas nutinka, kai mūsų pasakojimai nebebando apibrėžti ateities? Kai istorijos atitrūksta nuo kalbos ir atminties? Judame lėtai, kartais sustingstame, bandydami išgirsti pulsą, pauzę, kvėpavimą – gyvybės ženklus ten, kur, regis, nieko nėra. Sekame pėdsakais ir šešėliais, gestais, kurie tik užsimena, kūnais, kurie pasirodo ir vėl išnyksta. Čia choreografiją formuoja ne tik tai, kas įvyksta, bet ir tai, kas taip ir lieka neįvykę.
Šis kūrinys kviečia stabtelėti paribiuose: tarp tikrovės ir vaizduotės, buvimo kartu ir atskirai, artumo ir atstumo, garso ir tylos. Šokėjai juda kintančio laiko peizaže, kuriame prasmės nyksta ir vėl atsiranda.
„Mes kūrėme laukimo meną – kantriai ir nekantriai. Kviečiame jus į erdvę, kur galima pastebėti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, ko nėra. Čia nebuvimas įgauna svorį ir formą. Jis tampa tyliu palydovu, o ne tuščia erdve. Mes, spektaklio choreografai, kviečiame jus trumpam sustoti ir įsiklausyti į istorijas, slypinčias tyloje“.
„Superthing“ kviečia žiūrovus į peizažą, kuriame nyksta ribos tarp buvimo ir nebuvimo, o tyla tampa pilna galimybių. Įtaigi choreografija, sluoksniuotas garsas ir nuolat kintantys vaizdiniai paverčia sceną gyva ilgesio ir vilties erdve, atspindinčia trapias šiuolaikinio pasaulio būsenas. Kūnai ir erdvė vibruoja neišpasakotomis istorijomis, sustabdytomis akimirkomis. Žiūrovas kviečiamas pajusti tai, kas prarasta, kas išlieka ir kas dar tik gali atsirasti.
„Superthing“ – tai vieta, kur kantrybė ir tuštuma atveria duris naujoms ateities vizijoms. Atviras, mąslus kūrinys kviečia sulėtinti tempą, pastebėti tai, kas dažnai lieka nepastebėta, ir pamąstyti, kaip galėtume vėl drauge svajoti.
